Apie:
Iliustracijoje – šio projekto vadovas Gintaras Kušlys
Projektas „Kauno tarpukario modernizmo atspindžiai gyvuosiuose paveikslėliuose“ buvo sumanytas siekiant atkreipti dėmesį į Kaune tarpukariu klestėjusio modernizmo fenomeną, aktualizuoti mūsų iškilių architektų Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, Arno Funko, Broniaus Elsbergo, Stasio Kudoko ir kitų indėlį į šalies kultūros istoriją.
Nors atrodo, kad modernistinis Kauno paveldas pastaruoju metu tikrai nestokoja susidomėjimo, ypač architektų ir architektūros istorikų, tačiau visuomenė savo miesto puošmenoms, įvertintoms tarptautiniu mastu, išliaupsintoms užsienio specialistų, vis dar yra gana abejinga. Liūdniausia, kad atsainus požiūris vyrauja jaunimo tarpe. Tai ilgainiui gali virsti negrįžtamais procesais ir lemti skaudžias netektis. Štai gana neseniai Hagos karo nusikaltimų tribunolas priėmė beprecedentį nuosprendį iš Malio kilusiam islamistų kovotojui, nuteisdamas jį kalėti už Timbuktu kultūros paveldo (šventyklų) sunaikinimą. Kitas atvejis – Palmyros (Sirija) suniokojimas. Istorinės vertybės sutrintos į dulkes, o jų nuotrupos išslapstytos po juodųjų kolekcionierių seifus. Gaila, kad šįkart Hagos tribunolo rankos buvo per trumpos.
Todėl šis projektas ėmėsi savotiškos edukacinės, švietėjiškos veiklos – propaguoti kultūros paveldą per kultūrinę, meninę veiklą, skatinti prisiliesti prie istorijos ir laisvai, kūrybiškai ją interpretuoti, taip įsisavinant, prisijaukinant ir suprantant, kad tai būtina puoselėti ir saugoti.
Kūrybiniam įkvėpimui pasirinkta modernistinės architektūros turtinga V. Putvinskio gatvė. Dalyviai čia rinkosi būsimus savo darbų „modelius“, stropiai tyrinėjo, fotografavo statinių detales, šmirinėjo po kiemus. Vėliau, susigulėjus mintims ir išsikristalizavus idėjoms, per savaitę trukusį plenerą-kūrybines dirbtuves tapyta iš natūros arba eskizuota, o galerijos „Meno forma“ erdvė išklijuota popieriumi ir paruošta specialiam vertikaliam piešimo seansui – čia dailininkai ir gulomis, ir keturpėsti kūrė savo darbus. Taip tarpukario pastatų eksterjerai transformavosi į senamiesčio interjerą, o tapybos procesas virto savotišku performansu.
Parodai parengta per dvi dešimtis kūrinių, kuriuos sukūrė dešimt menininkų: Violeta Juodzevičienė, Rymantas Penkauskas, Vigintas Stankus, Aistė Ramūnaitė, Antanas Andziulis, Jolanta Galdikaitė, Mindaugas Gelūnas, Gintautas Velykis, Ruta Velykytė ir šių eilučių autorius. Ekspozicijoje vyravo tapybiniai darbai, tačiau fotomenininkai R. Penkauskas ir M. Gelūnas į modernizmą žvelgė per fotoobjektyvą, o įspūdingi V. Stankus koliažai „Akistata su laikinumu“ atlikti savita autorine, kuria sudėtinga net apibūdinti, juolab jei nestovėjai autoriui už nugaros ir nesekei, kaip ir ką jis ten daro. Paslaptinga ir A. Andziulio kompozicijos, skirtos Kauno meno mokyklos įkūrėjui Justinui Vienožinskui, technika.
Svarbią parodos dalį sudarė J. Galdikaitės bei V. Juodzevičienės vadovaujamų mokinių grupių iš Kauno dailės gimnazijos ir Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos darbai, sujungti į savotiškas dvi instaliacijas. Dėl šių jaunųjų dalyvių projekto organizatoriai džiaugėsi labiausiai. Šiandieniniai jaunieji, netgi besimokantys specializuotose meno mokyklose, itin menkai tesidomi mūsų paveldu, kultūros istorija, todėl buvo smagu matyti jų susidomėjimą ir entuziazmą žaidžiant modernizmo tema.
Kūrėjai buvo visiškai laisvi interpretuoti modernistinį paveldą, todėl darbuose nėra primityvaus kopijavimo. Priešingai, pastatai ir jų detalės paveiksluose įgavo naujus pavidalus, virto abstrakcijomis, siurrealistiniais naratyvais, gal net gyvomis būtybėmis, aptūpusiomis mūsų naujamiestį.
Šiaip ar taip, architektūra yra neatskiriama mūsų gyvenimo, savimonės, būties ir filosofijos dalis, bet be žmonių ir jų rūpesčio ji netenka prasmės, tad nepamirškime jos tausoti ir puoselėti.
Galop paminėtina, kad projektą įgyvendino Všį „Meno forma“ ir kad projekto vadovas – Gintaras Kušlys. Projektą rėmė Kauno miesto savivaldybė, o projekto partneriai: Kauno dailės gimnazija ir Antano Martinaičio dailės mokykla.
Nors atrodo, kad modernistinis Kauno paveldas pastaruoju metu tikrai nestokoja susidomėjimo, ypač architektų ir architektūros istorikų, tačiau visuomenė savo miesto puošmenoms, įvertintoms tarptautiniu mastu, išliaupsintoms užsienio specialistų, vis dar yra gana abejinga. Liūdniausia, kad atsainus požiūris vyrauja jaunimo tarpe. Tai ilgainiui gali virsti negrįžtamais procesais ir lemti skaudžias netektis. Štai gana neseniai Hagos karo nusikaltimų tribunolas priėmė beprecedentį nuosprendį iš Malio kilusiam islamistų kovotojui, nuteisdamas jį kalėti už Timbuktu kultūros paveldo (šventyklų) sunaikinimą. Kitas atvejis – Palmyros (Sirija) suniokojimas. Istorinės vertybės sutrintos į dulkes, o jų nuotrupos išslapstytos po juodųjų kolekcionierių seifus. Gaila, kad šįkart Hagos tribunolo rankos buvo per trumpos.
Todėl šis projektas ėmėsi savotiškos edukacinės, švietėjiškos veiklos – propaguoti kultūros paveldą per kultūrinę, meninę veiklą, skatinti prisiliesti prie istorijos ir laisvai, kūrybiškai ją interpretuoti, taip įsisavinant, prisijaukinant ir suprantant, kad tai būtina puoselėti ir saugoti.
Kūrybiniam įkvėpimui pasirinkta modernistinės architektūros turtinga V. Putvinskio gatvė. Dalyviai čia rinkosi būsimus savo darbų „modelius“, stropiai tyrinėjo, fotografavo statinių detales, šmirinėjo po kiemus. Vėliau, susigulėjus mintims ir išsikristalizavus idėjoms, per savaitę trukusį plenerą-kūrybines dirbtuves tapyta iš natūros arba eskizuota, o galerijos „Meno forma“ erdvė išklijuota popieriumi ir paruošta specialiam vertikaliam piešimo seansui – čia dailininkai ir gulomis, ir keturpėsti kūrė savo darbus. Taip tarpukario pastatų eksterjerai transformavosi į senamiesčio interjerą, o tapybos procesas virto savotišku performansu.
Parodai parengta per dvi dešimtis kūrinių, kuriuos sukūrė dešimt menininkų: Violeta Juodzevičienė, Rymantas Penkauskas, Vigintas Stankus, Aistė Ramūnaitė, Antanas Andziulis, Jolanta Galdikaitė, Mindaugas Gelūnas, Gintautas Velykis, Ruta Velykytė ir šių eilučių autorius. Ekspozicijoje vyravo tapybiniai darbai, tačiau fotomenininkai R. Penkauskas ir M. Gelūnas į modernizmą žvelgė per fotoobjektyvą, o įspūdingi V. Stankus koliažai „Akistata su laikinumu“ atlikti savita autorine, kuria sudėtinga net apibūdinti, juolab jei nestovėjai autoriui už nugaros ir nesekei, kaip ir ką jis ten daro. Paslaptinga ir A. Andziulio kompozicijos, skirtos Kauno meno mokyklos įkūrėjui Justinui Vienožinskui, technika.
Svarbią parodos dalį sudarė J. Galdikaitės bei V. Juodzevičienės vadovaujamų mokinių grupių iš Kauno dailės gimnazijos ir Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos darbai, sujungti į savotiškas dvi instaliacijas. Dėl šių jaunųjų dalyvių projekto organizatoriai džiaugėsi labiausiai. Šiandieniniai jaunieji, netgi besimokantys specializuotose meno mokyklose, itin menkai tesidomi mūsų paveldu, kultūros istorija, todėl buvo smagu matyti jų susidomėjimą ir entuziazmą žaidžiant modernizmo tema.
Kūrėjai buvo visiškai laisvi interpretuoti modernistinį paveldą, todėl darbuose nėra primityvaus kopijavimo. Priešingai, pastatai ir jų detalės paveiksluose įgavo naujus pavidalus, virto abstrakcijomis, siurrealistiniais naratyvais, gal net gyvomis būtybėmis, aptūpusiomis mūsų naujamiestį.
Šiaip ar taip, architektūra yra neatskiriama mūsų gyvenimo, savimonės, būties ir filosofijos dalis, bet be žmonių ir jų rūpesčio ji netenka prasmės, tad nepamirškime jos tausoti ir puoselėti.
Galop paminėtina, kad projektą įgyvendino Všį „Meno forma“ ir kad projekto vadovas – Gintaras Kušlys. Projektą rėmė Kauno miesto savivaldybė, o projekto partneriai: Kauno dailės gimnazija ir Antano Martinaičio dailės mokykla.
|
|
